BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

You are, you are part of me…

Tai ne depresija. Tai kur kas daugiau. ;/ nes tai sunkiau isgyventi… Nusibodo tikinti save, kad as stipri ir galiu viska iskesti. nusibodo ! Noriu tiesiog viska isrekti… Buna akimirku, kai jauciuosi geriau, nes bunu su drauge, bet tai buna taip laikina, o paskui… dar skaudziau. Norejau viska pergyventi savyje, bet jauciu, kad viskas liejasi per krastus, uztenka !

Ka daryti, kai nebezinau ko pati noriu? Esu pasiklydusi nezinioje, tarp zemes ir dangaus. Nors ne ! Juk tai zemiska butybe… Daugiau nieko taip nenoriu, kaip tik suzinoti, ar as jam patinku. Ir skauda. Begalo skauda…Tai jau ne pirmoji meile, kuri dazniausiai buna skaudi (aisku ir as ne isimtis). taciau gyvenimas man vel krecia likimo pokstus…

Labai bijau suzinoti, kad as jam tik drauge, todel nieko jam ir nesakau… Abejones… <3

Sakoma, kad gyvenimas duoda, tik tai, ka gali istverti… Nejaugi, as galiu isgyventi tiek daug? nejaugi as tokia stipri… As tuo netikiu…

_____________                                                                                                                                                                                                                                               

Lute <3

Rodyk draugams

Vakar…





 


Ech kaip grazu…pagaliau lyja.
O as sedziu prie lango, ziuriu i debesis, gurksnoju karsta arbata ir tyliu.
Ir ta tyla ne kiek neslegia, rodos, atvirksciai, islaisvina….
Nes turi laisva minutele…ir tik tuomet supranti, kad labai daug  ko nevertinai, ar netgi dabar nevertini..
Nors vertetu. Ir siaip…
Zinai kad gera su tavim…?
Ir visai nesvarbu, kad to garsiai nepasakiau.
Nes man taip patiko…
Ak, juk kvaila…
Kvaila konors tiketis…
Juk viltis - durniu motina…
Baisu, kad tai nebepasikartos…
O as zinau, taip ir bus.


Ir pati suprantu, kaip tai kvaila… Juk tai buvo tik su***tos kelios valandos…


Niekada nepasikartos tas mielas pokalbis, nebebus to silto apkabinimo…


Juk jau ta pacia nakti  jis sedejo apkabines kita… ;-)


 




Rodyk draugams

Šypsena…

Ar žinai, kad šypsena užkrečiama? Ji kaip gripas. Šiandien kažkas nusišypsojo man, ir aš taip pat pradėjau šypsotis. Kažkas šalia pamatė mano šypseną ir taip pat pradėjo šypsotis. Aš supratau, kad tai gali tęstis ilgai… Tada aš pagalvojau apie šypsenos dydį. Tai unikali šypsena, ji kaip banga, apkeliaujanti visą Žemę. Todėl jei jauti, kad šypsena ateina, nieko nedaryk, kad ją sustabdytum. Pradėk šypsotis epideminėmis porcijomis tiesiog dabar – taip paveiksi visą pasaulį. Visiems draugams, kiekvienam reikalinga šypsena!


Rodyk draugams

Būdama mažu drugeliu..

                         Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą,
                          kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais,
                           atvirkščiai blankiai pilką. 
                            Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai.
                             Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, 
                              kuris su rūpesčiu ištartų „man tavęs gaila“.
                                Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti 
                                  asmenybė. Net pati nesuvokiu,
                                    kodėl žmonėms nerodau kitos,
                                      visiškai skirtingos savo pusės. 
                                   


 


                                           
Žinau, kad pavadinimas neatitinka turinio… Bet ir mano išorė, neatitinka, mano vidaus…


 


           * special for G…*

Rodyk draugams

Live life on the edge…

Norėčiau atsisėst ant pasaulio krašto ir pažvelgt apačion. Gal pamatysiu Tave. Sėdintį ir besišypsantį. Tada norėsiu nusileist pas Tave ir padovanot Tau savo šypseną… Jei kartais Tu liūdėtum (bet tikiuosi, kad taip nebūtų. Tikrai nenorėčiau, kad taip atsitiktų) melsčiau sparnų, kad galėčiau nuskubėti pas Tave ir paguosti. Norėčiau tada ištart žodžius, kuriuos Tau miela būtų išgirst… Galbūt galėčiau kuo nors padėti… Man nepatinka Tavo liūdnos akys ir veidas, kuriame nėra šypsenos…
 


Norėčiau atsisėst ant pasaulio krašto, kad galėčiau pamatyti visus: ir tuos, kuriems dabar gera ir tuos, kuriems blogai. Gal tada galėčiau įvertinti tai, ką pati turiu. Norėčiau…. Žinau, neįvertinu dabar to, kas mane supa. Įvertinsiu tada, kai bus tam tikras laikas, bet gali būt per vėlu. Visada taip būna. Norėčiau, kad būtų kitaip. Bet kaip tai padaryti?


 


Norėčiau atsisėst ant pasaulio krašto. Gal tada būčiau arčiau tų, kure jau nebegrįš. Norėčiau dar kartą juos pamatyti ir pasakyti tai, ko nespėjau. Galbūt net ne todėl, kad nespėjau (juk buvo nemažai tam tinkamų momentų), o todėl, kad maniau, jog jie ir taip žino. Dabar mąstau, kad gal nepakankamai žinojo… Norėčiau dar kartelį pamatyt juos…


 


Norėčiau atsisėst ant pasaulio krašto. Ne todėl, kad tai pasaulio kraštas, o todėl, kad tai, galbūt, kažko kito pradžia. Norėčiau tai pamatyti, pajausti. Galbūt galėčiau viską pabaigti ir pradėti kažką nauja. Atversti naują gyvenimo lapą, o senąjį užversti. Daug dalykų norėčiau užmiršti ir pakeisti. Bet kaip?


 


Norėčiau atsisėst ant pasaulio krašto. Tam, kad jausčiau ribą tarp tvirtumo (žemės) ir laikinumo (vėjo ir oro po kojom)….


 


****Aistei***** nes tau patiko****

Rodyk draugams

Kartais…




Kartais vogčiomis stebiu žmones. O kokie jie laimingi ir gražūs. Iš jų plačių šypsenų styro krūva baltų dantų. Iš ilgų bliuskučių, kurias naudoja kaip sukneles - dygsta ilgos kojos. O jau akys visų žybsi - kaikurių mėlynai, o kitų žaliai. Bet žybsi ir visi mato, kaip žybsi. Sakiau, kad jie gražūs.  =] =]

Kartais vogčiomis aš džiaugiuosi už kitus žmones. Bet ne dabar. Dabar aš neturiu kuo džiaugtis. Nee, džiaugtis visada rasiu kuo. Bet aš noriu kažko naujo. Naujo ir gero. Vien dėl to, kad nieko naujo nerandu, tai aš ir beturiu tą savo senąjį žvilgsnį. Piktą mįslingą žvilgsnį. =/



O kartais ryte atsikėlus aš sau pasakau, kad reiks visą dieną šypsotis ir tada viskas viskas bus gerai… Nė velnio…Ar žinai, kaip paskausta veidą besišypsant? Ar žinai, kad besišypsančius žmones laiko nerimtais ir nieko nenutuokiančius apie gyvenimą?  Nes tu šypsais iš laimės, o aš, kad rasčiau laimę. Ir aš nieko nerandu, su ta pesimitiška mintele ir susigadinu eilinį vienišą vakarą. Nu irrr? Užtat aš turiu šokolado ir vaisinės arbatos… =P

Nekartais, o būtent dabar pasiilgstu TŲ penktadienių, kai nesukdavau galvos, dėl to kas vyksta aplink, o tiesiog KLYKDVAU IŠ LAIMĖS… ir netik. Ir kaip aš pasiilgau tų draugų, su kuriais praleisdavau tuos penktadienius.. Tačiau jie pasikeitė, tapo išpuikusiais šio pasaulio herojais… O kaip pasiilgau tų savaičių, kai planuodavom penktadienius. Ir labai pasiilgau prisiminimų. Tik  dabar suprantu, kad visko visalaik neprisiminsiu. Žinau, kad prisiminimai mažės ir mažės. Nenoriu. Žinai, nekenčiu pirmadienių. Ir ko dar nekenčiu? To, kad aš nemoku rašyt optimistiškų dienoraščių, o tik išrašyt savo piktas mintis apie viskąąą. Velniop.

Kas galėtų man dabar padėt? Draugiškas ir nuoširdus palinkėjimus labanakt. Pasakymas, kad ryt susitiksim ir, kad labai laukia rytojaus. Susitarimas, kad žiemą būtinai darys su manim sniego angelus. Pasiūlymas pasitaškyti per balas. Taip, aš nesuaugau. Ir nenoriu. NENORIU

Kai pagalvoji tubūt į nieką neiškeisčiau to jausmo, kai po lietaus basa išbėgau į lauką ir šokau į dumblo pilną balą ir mirkiau savo mažas kojas. Arba to, kai išmindydavom aukštą žolę, nes žaisdavom slėpynėm. Aš noriu 
sugrįžt.

Gaila, kad neturiu jokio gyvūno su kuriuo galėčiau pasikelbėt. Gaila, kad neturiu žmogau, kuris galėtų betkada su manim išgert puodelį arbatos/kavos. Gaila, kad nemoku savęs mėgti. Gaila, kad rašau tokius dienoraščius. Gaila, kad mano winamp’e  arba telefone, vis užgroja liūdnos dainos. Gaila. kad ši diena ne iš TŲ penktadienių.






Rodyk draugams

Let’s do this right…

Slampineji, skambini draugams, lakstai po pasduotuves, bet visa tai netikra - dirbtina. Apsimestinis linksmumas, darymas to, nuo ko turetu buti “linksma”! Simuliacija, apsimetinejimas ir kitu mulkinimas, kaip daznai mes tai darom? Ką labiausiai apgaudinejam? Aisku save. Tik kiek laiko reikia, kad tai suprastumem.


 tai lyg ir iprasta. Jau vien tas banalus klausimas “kaip sekasi?” ir dar geresnis atsakymas “gerai”. pasako kaip pavirsutiniskai mes viska norim matyt. negi viskas taip paprasta? Juoda arba balta, aisku ir suprantama? Kiek mums metu? per mazi kad suprastimem, jog gyvenimas siek tiek subtilesnis? Pripratom? nemokam kitaip?


Simuliuoti mažiau? tada baisu, jog is viso nieko neliks. Linksmybiu, svenciu, pacio bendravimo.


kaikas gali pasakyti,  kad







tas, kas neapsimetineja, sako tiesiai, ka galvoja, tampa atstumtuoju. dabar butina nusisypsoti net savo priesui, nes jis turi draugu, kurie yra ir tavo draugu draugai. dabar labai svarbu tureti padeti tarp kitu zmoniu. o toks apsimetinejimas - tai budas ta padeti gauti. (taciau as su tuo nesutinku, bet kartais kad ir kaip nenoreciau- taip pasielgiu…)


bet vis del to … gal pabandom.?


 

Rodyk draugams

gabalelis dangaus…

 


Paimti gabalėlį dangaus ir niekam nematant įsidėti į kišenę. Tik giliai, kad neiškristų, kad nepamesčiau, kad namo parneščiau ir pasidalinčiau juo su Tavimi. Gabalėlis Tau, gabalėlis man, po lygiai. Na gerai, galiu Tau duoti daugiau, juk dangus platus, parsinešiu dar… Gal pavyks dar ir saulės spindulį pagauti, nugvelbti debesies dalelę arba netyčia nuskinti lietaus lašą, nukabinti kad ir mažiausią žvaigždę, atsikirpti truputį vaivorykštės ir pasisavinti šiek tiek griaustinio griausmo. Ššš… Tik niekam neprasitark apie mano ketinimus. Žmonės pavydūs, sužinos, apkalbės, atims, pasmerks. Bet ar gali įsivaizduoti, kokie tai turtai… Tik kaip juos išsaugoti? Kišenės ne pati geriausia slėptuvė. Žinau, viską susidėsiu į širdį, kad mokėčiau šypsotis ir džiaugtis, verkti ir liūdėti, mylėti ir tuo pat metu bijoti prarasti, ieškoti ir rasti, turėti vilties ir jos nepamesti. Ššš… Tik niekam neprasitark. Tegu tai būna mus siejanti paslaptis, mūsų gabalėlis dangaus…


Rodyk draugams

(be temos)

Ta melyna akis…Tas juodas vingis ant veido…Meniska…Jame izvelgi ta gyvenimo kelia…Ilga ir vingiuota…Ta siekima tobuleti…Nors siaip pagalvojus kam visa tai?Juk gyvenimas pasibaigs…Kazkada…Kai to visai nesitikesi…O gal?na bet kaip toj dainoj “o tu sakai seip ar taip viskas buna gerai…” gal ir bus gerai?

Rodyk draugams

laiškas gyvenimui

Tik Tu vienintelis mane suprasi ir vienintelis manęs nesmerksi.. Ir vienintelis nieko neatsakysi, nesvarbu tai būtų gerai ar blogai..


 


Pasaulis tobulas. Vienintelė netobula pasaulio dalis – žmogus. Dėl to, kad jis gali tobulėti.. Jis gali tobulintis griauti tobulumą..


Bet visokių žmonių yra.. Yra tokių, kurie kuria.. Yra tokių, kurie griauna.. Ir yra tokių, kurie nieko nedaro, tiesiog egzistuoja.. Papraščiausiai yra vidutinybė..


Ir aš priklausau tai trečiajai kategorijai.. Bet ne tai blogiausia.. Blogiausia tai, kad priklausydama tai kategorijai noriu priklausyti tai kuriančiųjų kategorijai.. Bet visą gyvenimą buvau vidutinybė.. Ir tikriausiai bandydama tapti geresne, likau viena.. Viena tarp dviejų pasaulių..


 


[Pasaulis yra toks, kokį jį sukuri savo mintyse]


Teisinga mintis.. Kaip pats įsivaizduoji viską, taip ir būna.. Visada kartodavau: „Viskas priklauso nuo požiūrio..“


Bet pas mane per daug negatyvių minčių. Matyt jau seniai galvoje tokios užsimezgė. O mintys, kaip sėklos, kai pasėji kokią nors, ji ilgainiui įsišaknija labai giliai.. Ir kuo toliau, tuo giliau savo šaknis suleidžia..


 


Tačiau aš mėgstu svajoti.. Tik ten, savo svajonių pasaulėly, aš galiu pasijust taip, kaip norėčiau visada jaustis – laiminga… *

Rodyk draugams

←senesni